bible
ra
🌐 Language
English
Español
Français
Deutsch
Português
Italiano
Nederlands
Русский
中文
日本語
한국어
العربية
Türkçe
Tiếng Việt
ไทย
Indonesia
All Languages
Home
/
Lithuanian
/
Lithuanian 2012 KAN
/
Genesis 32
Genesis 32
Lithuanian 2012 KAN
← Chapter 31
Jump to:
Chapter 1
Chapter 2
Chapter 3
Chapter 4
Chapter 5
Chapter 6
Chapter 7
Chapter 8
Chapter 9
Chapter 10
Chapter 11
Chapter 12
Chapter 13
Chapter 14
Chapter 15
Chapter 16
Chapter 17
Chapter 18
Chapter 19
Chapter 20
Chapter 21
Chapter 22
Chapter 23
Chapter 24
Chapter 25
Chapter 26
Chapter 27
Chapter 28
Chapter 29
Chapter 30
Chapter 31
Chapter 32
Chapter 33
Chapter 34
Chapter 35
Chapter 36
Chapter 37
Chapter 38
Chapter 39
Chapter 40
Chapter 41
Chapter 42
Chapter 43
Chapter 44
Chapter 45
Chapter 46
Chapter 47
Chapter 48
Chapter 49
Chapter 50
Chapter 33 →
1
Pakilęs anksti rytojaus rytą, Labanas išbučiavo savo vaikaičius bei dukteris ir palaimino. Po to Labanas leidosi kelionėn namo.
2
Ir Jokūbas tęsė savo kelionę. Jį pasitiko Dievo angelai.
3
Juos pamatęs, Jokūbas tarė: „Tai Dievo stovykla!“ Užtat jis tą vietą pavadino Mahanaimais.
4
Jokūbas pasiuntė pirma savęs pasiuntinius pas savo brolį Ezavą į Seyro kraštą, Edomo laukus
5
ir įsakė jiems, tardamas: „Mano viešpačiui Ezavui taip kalbėsite: ‘Taip kalbėjo tavo tarnas Jokūbas. Gyvenau kaip ateivis su Labanu ir užsibuvau ten iki šiol.
6
Įsigijau galvijų, asilų, avių kaimenių, tarnų ir tarnaičių. Siunčiu šią žinią savo viešpačiui, idant rasčiau malonę tavo akyse’“.
7
Pasiuntiniai sugrįžo pas Jokūbą, sakydami: „Nuėjome pas tavo brolį Ezavą. Jis pats, lydimas keturių šimtų vyrų, ateina tavęs pasitikti“.
8
Jokūbas labai nusigando. Nerimaudamas jis padalijo žmones, buvusius su juo, avių kaimenes ir galvijų bandas bei kupranugarius į dvi stovyklas,
9
galvodamas: „Jei Ezavas užpultų ir sunaikintų vieną stovyklą, tai kita stovykla pabėgs“.
10
Tuomet jis meldėsi: „Mano tėvo Abraomo Dieve ir mano tėvo Izaoko Dieve, VIEŠPATIE, kuris man sakei: ‘Grįžk į savo kraštą, į savo gimtinę, ir aš tau būsiu geras’.
11
Nesu vertas tos visos ištikimos meilės ir tos visos ištikimybės, kurią parodei savo tarnui, nes kadaise tik su lazda rankoje perbridau šį Jordaną, o dabar esu išaugęs į dvi stovyklas.
12
Prašyčiau išgelbėti mane iš mano brolio rankos – Ezavo rankos, nes aš jo bijau! Antraip, bijau, jis ateis ir parblokš mane, išžudys motinas ir vaikus.
13
Betgi tu pats pasakei: ‘Aš būsiu tau labai geras ir padarysiu tavo palikuonis kaip jūros smiltis, kurių dėl gausumo negalima suskaityti’“.
14
Praleidęs ten tą naktį, jis parinko iš to, ką turėjo po ranka, dovaną savo broliui Ezavui:
15
du šimtus ožkų ir dvidešimt ožių, du šimtus avių ir dvidešimt avinų,
16
trisdešimt žindančių kupranugarių su jaunikliais, keturiasdešimt karvių ir dešimt jaučių, dvidešimt asilių ir dešimt asilų.
17
Perdavė juos į savo tarnų rankas, būrį po būrio, ir tarė tarnams: „Eikite pirma manęs, bet laikykitės atstumo tarp būrių“.
18
O ėjusiam priekyje nurodė: „Kai mano brolis Ezavas sutiks tave ir paklaus: ‘Kieno tu? Kur keliauji? Kieno visa tai, ką tu varai?’
19
tu atsakysi: ‘Jie priklauso tavo tarnui Jokūbui. Tai dovana, kurią jis siunčia savo viešpačiui Ezavui. Be to, jis ir pats mums iš paskos ateina’“.
20
Lygiai taip pat jis įsakė ir antram, ir trečiam, ir visiems, variusiems būrius: „Jūs tą pat sakysite Ezavui, kai jį sutiksite.
21
Būtinai pridurkite: ‘Be to, pats tavo tarnas Jokūbas ateina paskui mus’“. Mat jis galvojo: „Jei aš iš anksto suminkštinsiu jį dovana ir po to jam pasirodysiu, galbūt jis man atleis“.
22
Taigi dovanos ėjo pirma jo, tuo tarpu jis tą naktį pasiliko stovykloje.
23
Tą pačią naktį jis kėlėsi ir, pasiėmęs abi savo žmonas drauge su dviem tarnaitėmis bei vienuolika vaikų, perbrido Jaboko brastą.
24
Perkėlęs juos per upę, jis pergabeno ir visa, ką turėjo.
25
Jokūbas pasiliko vienas. Tuomet kažkoks vyras grūmėsi su juo iki pat aušros.
26
Matydamas negalįs jo įveikti, tas vyras taip sudavė jam į šlaunies įdubą, kad Jokūbo šlaunis, jam besigalynėjant su tuo vyru, išsinarino.
27
Tuomet jis tarė: „Paleisk mane, nes jau aušta“. Bet Jokūbas atsakė: „Paleisiu tave tik tada, kai mane palaiminsi“.
28
O tas paklausė: „Kuo tu vardu?“ – „Jokūbas“, – atsakė šis.
29
Anas tarė: „Nuo šiol tavo vardas bus nebe Jokūbas, bet Izraelis, nes ėmeisi su Dievu bei žmonėmis ir nugalėjai“.
30
Tuomet Jokūbas prašė: „Prašyčiau pasakyti man savo vardą“. Anas atsakė: „Kam gi klausi mano vardo?“ Taip pasakęs, tenai jis palaimino jį.
31
Jokūbas pavadino tą vietą Penieliu, tardamas: „Juk aš mačiau Dievą savo akimis, tačiau mano gyvybė buvo apsaugota“.
32
Saulė tekėjo, kai jis, dėl išnarintos šlaunies šlubuodamas, praėjo Penielį.
33
Todėl iki šios dienos izraelitai nevalgo išijo raumens, esančio šlaunies įduboje, nes anas sudavė Jokūbui į šlaunies įdubą prie išijo raumens.
← Chapter 31
Jump to:
Chapter 1
Chapter 2
Chapter 3
Chapter 4
Chapter 5
Chapter 6
Chapter 7
Chapter 8
Chapter 9
Chapter 10
Chapter 11
Chapter 12
Chapter 13
Chapter 14
Chapter 15
Chapter 16
Chapter 17
Chapter 18
Chapter 19
Chapter 20
Chapter 21
Chapter 22
Chapter 23
Chapter 24
Chapter 25
Chapter 26
Chapter 27
Chapter 28
Chapter 29
Chapter 30
Chapter 31
Chapter 32
Chapter 33
Chapter 34
Chapter 35
Chapter 36
Chapter 37
Chapter 38
Chapter 39
Chapter 40
Chapter 41
Chapter 42
Chapter 43
Chapter 44
Chapter 45
Chapter 46
Chapter 47
Chapter 48
Chapter 49
Chapter 50
Chapter 33 →
All chapters:
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
32
33
34
35
36
37
38
39
40
41
42
43
44
45
46
47
48
49
50