Lamentations 1

Lithuanian 2012 KAN

Jump to: Chapter 2 →

1O kokia vieniša dabar sostinė, kurioje kadaise knibždėte knibždėjo žmonių! Kadaise didinga tarp tautų, dabar ji lyg našlė! Kadaise šalių valdovė, dabar ji tapo verge!

2Karčiai ji verkia nakčia, ašaros vilgo jos skruostus. Tarp visų jos meilužių nėra kas ją paguostų. Visi jos bičiuliai klastingai pasielgė su ja ir tapo jos priešais.

3Judo tauta išėjo į tremtį vargti ir sunkiai vergauti. Gyvendama išblaškyta tautose ji poilsiui vietos neranda. Visi jos persekiotojai ją nusivijo kenčiančią.

4Keliai į Sioną liūdi, nes nėra kam eiti į šventes. Visi jos vartai išgriauti, jos kunigai dejuoja. Visos jos mergaitės sielvartauja, karti jos dalia.

5Jos engėjai dabar šeimininkauja, jos priešai puikiai gyvena, nes VIEŠPATS užliejo ją skausmu už jos nusikaltimų daugybę. Jos mažutėliai išėjo į nelaisvę engėjų varomi.

6Išėjo iš Siono dukters visa jos didybė. Jos didžiūnai tarsi elniai, nerandantys sau ganyklos, vos galėjo paeiti persekiotojų priekyje.

7Jeruzalė atsimena visus brangumynus, priklausiusius jai senovėje, jos skausmo ir klajonių dienomis. Kai jos žmonės pateko į engėjo rankas, nesant nė vieno, kas jai pagelbėtų, engėjai piktdžiūgavo, tyčiodamiesi iš jos kritimo.

8Jeruzalė sunkiai nusidėjo, todėl virto pajuoka. Visi, kas ja gėrėjosi, ją niekina, nes pamatė jos gėdą. Net ji pati vaitoja, negali į save pažiūrėti.

9Jos nešvarumai lipo jai prie sijono, apie savo ateitį ji nepagalvojo. Jos kritimas buvo baisus, ir nebuvo, kas ją paguostų. „ VIEŠPATIE, pažvelk į mano skausmą, nes priešas puikuojasi!“

10Engėjas ištiesė ranką į visa, kas jai brangu. Ji net matė į jos Šventyklą įeinant pagonis, kuriems tu uždraudei įeiti į savo bendriją.

11Visi jos žmonės dejuoja ieškodami duonos. Jie maino savo brangumynus į valgį gyvybei palaikyti. „Pažvelk, VIEŠPATIE, ir pamatyk, kaip aš suniekinta!

12Jums taip niekada tenebūna! Visi, kurie einate šiuo keliu, pažvelkite ir pamatykite, ar yra toks skausmas, kaip tas skausmas, kuris ištiko mane, kai VIEŠPATS man kirto savo degančio pykčio dieną?

13Jis iš aukštybių pasiuntė ugnį giliai į mano kaulus. Mano kojoms paspendė pinkles, parvertė mane. Paliko mane apstulbusią, kenčiančią visą laiką.

14Mano nusikaltimai į jungą buvo surišti, jo rankos supinti. Uždėtas man ant kaklo jis sekina mano jėgas. Viešpats atidavė mane į rankas, kurioms nepajėgiu priešintis.

15Visus galiūnus, kuriuos turėjau, VIEŠPATS atmetė. Jis pašaukė prieš mane kariuomenę mano jaunų vyrų sunaikinti. Viešpats traiškė mergelę, Judo dukterį, vynuogę vynuogių spaudykloje.

16Dėl šių dalykų aš verkiu, mano akys plūsta ašaromis. Toli nuo manęs, kas galėtų paguosti ir atgaivinti mano dvasią. Mano vaikai bejėgiai, nes priešas nugalėjo“.

17Sionas grąžo rankas, bet jį paguosti nėra kam. VIEŠPATS pašaukė Jokūbo kaimynus tapti jam priešais. Tarp jų Jeruzalė virto nešvariu skuduru.

18„ VIEŠPATS teisus, nes aš maištavau prieš jo žodį. Betgi klausykitės, visos tautos! Pasižiūrėkite į mano skausmą! Mano jaunuolės ir jaunuoliai išėjo į nelaisvę.

19Šaukiausi savo meilužių, bet jie mane apvylė. Mano kunigai ir seniūnai žuvo mieste ieškodami valgyti, norėdami išlikti gyvi.

20Pasižiūrėk, VIEŠPATIE, kaip man skaudu! Aš visa sukrėsta, širdis blaškosi krūtinėje, nes labai maištavau. Lauke mirtį neša kalavijas, viduje – maras.

21Kai jie girdėjo mane dejuojančią, nebuvo kam manęs paguosti. Visi mano priešai girdėjo apie mano nelaimę ir džiaugiasi, nes tu tai padarei. Siųsk tą dieną, kurią kadaise paskelbei; tebūna jiems kaip man.

22Teiškyla tavo akivaizdon visas jų nedorumas! Pasielk su jais, kaip pasielgei su manimi dėl visų mano nusikaltimų, nes aš dejuodama gyvenu, serga mano širdis“.

Jump to: Chapter 2 →