bible
ra
🌐 Language
English
Español
Français
Deutsch
Português
Italiano
Nederlands
Русский
中文
日本語
한국어
العربية
Türkçe
Tiếng Việt
ไทย
Indonesia
All Languages
Home
/
Lithuanian
/
Lithuanian 2012
/
Jeremiah 5
Jeremiah 5
Lithuanian 2012
← Chapter 4
Jump to:
Chapter 1
Chapter 2
Chapter 3
Chapter 4
Chapter 5
Chapter 6
Chapter 7
Chapter 8
Chapter 9
Chapter 10
Chapter 11
Chapter 12
Chapter 13
Chapter 14
Chapter 15
Chapter 16
Chapter 17
Chapter 18
Chapter 19
Chapter 20
Chapter 21
Chapter 22
Chapter 23
Chapter 24
Chapter 25
Chapter 26
Chapter 27
Chapter 28
Chapter 29
Chapter 30
Chapter 31
Chapter 32
Chapter 33
Chapter 34
Chapter 35
Chapter 36
Chapter 37
Chapter 38
Chapter 39
Chapter 40
Chapter 41
Chapter 42
Chapter 43
Chapter 44
Chapter 45
Chapter 46
Chapter 47
Chapter 48
Chapter 49
Chapter 50
Chapter 51
Chapter 52
Chapter 6 →
1
Paklajokite Jeruzalės gatvėmis, žvalgykitės ir stebėkite! Ieškokite jos aikštėse! Ar rasite žmogų, bent vieną žmogų, vykdantį teisingumą ir ieškantį teisybės, idant galėčiau jai atleisti? – sako VIEŠPATS. –
2
Nors jie ir sakytų: ‘Kaip gyvas VIEŠPATS!’ – jų priesaika būtų kreiva“.
3
VIEŠPATIE, argi tavo akys neieško teisybės? Tu juos plakei, bet skausmo jie nejautė, tu juos beveik sunaikinai, bet jie nesileido mokomi. Jie tapo kietesni už uolą ir sugrįžti atsisakė.
4
Tariau sau: „Jie – tik varguoliai; užtat ir elgiasi paikai, kad nežino VIEŠPATIES kelio nei savo Dievo teisingumo.
5
Geriau pas didžiūnus eisiu, jiems kalbėsiu, nes jie žino VIEŠPATIES kelią ir savo Dievo teisingumą“. Tačiau ir tie visi iki vieno buvo sulaužę jungą ir nutraukę ryšius.
6
Todėl miškų liūtas juos plėšo, tyrų vilkas juos pjauna, ir leopardas sėlina aplink jų miestus ir visus, kurie tik iš jų išeina, sudrasko į gabalus. Gausūs buvo jų nusikaltimai, nesuskaičiuojami jų atsimetimai.
7
„Kodėl turėčiau visa tai tau atleisti? Tavo vaikai mane paliko ir prisiekinėjo stabais, nors jie ne Dievas. Pasotinau juos, bet jie svetimavo, į kekšės namus grūdosi.
8
Eržilai jie, nusipenėję ir gašlūs; kiekvienas žvengia dėl savo artimo žmonos.
9
Kaip už tai jų nebausti? – tai VIEŠPATIES žodis. – Kaip tokiai tautai nekeršyti?“
10
Kopkite į jos vynmedžių lysves atšlaitėse ir nuniokiokite jas! Tik nesunaikinkite visiškai! Nugenėkite nukarusias šakas, nes jos nepriklauso VIEŠPAČIUI.
11
„Ak, su manimi abeji elgėsi labai neištikimai – ir Izraelio, ir Judo namai“, – tai VIEŠPATIES žodis.
12
Jie VIEŠPATIES išsigynė, sakydami: „Jo nė būti nėra! Neištiks mūsų jokia nelaimė, nematysime nei kalavijo, nei bado.
13
Pranašai tik vėjų vaikosi; jų kalba – ne žodis iš Dievo. Teištinka jų grasinimai juos pačius!“
14
Todėl taip kalba VIEŠPATS, Galybių Dievas: „Kadangi jie tai pareiškė, štai paversiu savo žodžius tavo lūpose ugnimi. Ši tauta – malkų krūva, kurią suris ugnis!
15
Žiūrėkit! Aš pakeliu prieš jus tautą iš toli, Izraelio namai! – tai VIEŠPATIES žodis. – Tvirtą tautą, ilgaamžę tautą, tautą, kurios kalbõs nemoki ir nesupranti, ką jie sako.
16
Jų strėlinės – kaip atviros kapų duobės, visi jie – šaunūs kovotojai.
17
Jie suris tavo pjūtį ir maistą, tavo sūnus ir dukteris, tavo avis ir galvijus, tavo vynmedžius ir figmedžius. Kalaviju jie sutriuškins ir įtvirtintus miestus, kuriais tu pasitiki.
18
Tačiau net tomis dienomis, – tai VIEŠPATIES žodis, – visiškai jūsų nesunaikinsiu.
19
Kai jie klaus: ‘Kodėl gi VIEŠPATS, mūsų Dievas, taip pasielgė su mumis?’ – atsakysi: ‘Kaip jūs mane palikote ir svetimiems dievams tarnavote savo krašte, taip dabar tarnaukite svetimiems dievams ne savo krašte’.
20
Jokūbo namams tai pasakyk ir Judo karalystei paskelbk:
21
‘Klausykis, paika ir nenuovoki taũta! Jūs turite akis, bet nematote, turite ausis, bet negirdite.
22
Argi neturėtumėte manęs garbinti, – tai VIEŠPATIES žodis, – argi neturėtumėte drebėti prieš mane? Juk aš padariau smėlį jūros siena, amžina riba, kurios jai peržengti nevalia. Nors ji ir ūžauja, bet veltui, nors jos bangos ir riaumoja, bet ant ribos turi lūžti.
23
Maištingą ir neklusnią širdį turi ši tauta; ji nusigręžė nuo kelio ir nuėjo sau.
24
Nepagalvojo širdimi: ‹Garbinkime VIEŠPATĮ, savo Dievą, kuris duoda mums lietus – ankstyvuosius ir vėlyvuosius atėjus metui, kuris palaiko mūsų labui pjūties savaičių seką›.
25
Jūsų kal̃tės suardė šią seką, jūsų nuodėmės nukreipė jus nuo kelio į palaimą.
26
Mano tautoje yra nedorėlių, metančių tinklus. Jie spendžia spąstus lyg medžiotojai, bet gaudo žmones.
27
Kaip medžiotojo krepšys prikimštas paukščių, taip jų namai pilni klastų. Šitaip jie turtėja ir darosi galingi,
28
tampa apkūnūs ir nutunka. Jų nedori darbai – nuodėmė ant nuodėmės; teisingumo jie nė paisyti nepaiso, našlaičių bylų negina, vargšų skundų negirdi.
29
Kaip už tai jų nebausti? – tai VIEŠPATIES žodis. – Kaip tokiai tautai nekeršyti?
30
Baisus ir šlykštus dalykas atsitiko krašte:
31
pranašai pranašaudami meluoja, kunigai valdo, kaip pranašai liepia, o mano tauta tai mėgsta! Bet ką darysite, kai ateis galas?’“
← Chapter 4
Jump to:
Chapter 1
Chapter 2
Chapter 3
Chapter 4
Chapter 5
Chapter 6
Chapter 7
Chapter 8
Chapter 9
Chapter 10
Chapter 11
Chapter 12
Chapter 13
Chapter 14
Chapter 15
Chapter 16
Chapter 17
Chapter 18
Chapter 19
Chapter 20
Chapter 21
Chapter 22
Chapter 23
Chapter 24
Chapter 25
Chapter 26
Chapter 27
Chapter 28
Chapter 29
Chapter 30
Chapter 31
Chapter 32
Chapter 33
Chapter 34
Chapter 35
Chapter 36
Chapter 37
Chapter 38
Chapter 39
Chapter 40
Chapter 41
Chapter 42
Chapter 43
Chapter 44
Chapter 45
Chapter 46
Chapter 47
Chapter 48
Chapter 49
Chapter 50
Chapter 51
Chapter 52
Chapter 6 →
All chapters:
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
32
33
34
35
36
37
38
39
40
41
42
43
44
45
46
47
48
49
50
51
52