Matthew 15

Lithuanian Bible (Karaliaus Jokūbo Versija Lietuviškai 2012 Edition) 2012 - KJV

← Chapter 14 Jump to: Chapter 16 →

1Tuomet atėjo pas Jėzų raštininkai ir fariziejai, kurie buvo iš Jeruzalės, sakydami:

2„Kodėl tavo mokiniai laužo vyresniųjų tradiciją? Nes jie nesiplauna savo rankų, kai valgo duoną“.

3Bet jis atsakydamas tarė jiems: „Kodėl ir jūs laužote Dievo įsakymą savąja tradicija?

4Nes Dievas įsakė, sakydamas: ‘Gerbk savo tėvą ir motiną’; ir: ‘Kas keikia tėvą ar motiną, tas temiršta mirtimi’.

5Bet jūs sakote: ‘Kas tik pasakys savo tėvui ar savo motinai: „ Tai yra dovana, kuria tu iš manęs turėtumei naudą“,

6o negerbtų savo tėvo ar motinos, tas bus laisvas ’. Taip jūs sava tradicija Dievo įsakymą padarėte negaliojančiu.

7Veidmainiai, gerai Ezaijas pranašavo apie jus, sakydamas:

8‘Ši tauta artinasi prie manęs savo burna ir gerbia mane savo lūpomis; bet jų širdis yra toli nuo manęs.

9Bet veltui jie mane garbina, mokydami žmonių įsakymus kaip mokslus’“.

10Ir jis pasišaukė minią ir tarė jiems: „Klausykite ir supraskite:

11ne tai, kas įeina į burną, suteršia žmogų; bet tai, kas išeina iš burnos, – tai suteršia žmogų“.

12Tada atėjo jo mokiniai ir jam pasakė: „Ar tu žinai, kad fariziejai pasipiktino, išgirdę šį pasakymą?“

13Bet jis atsakydamas tarė: „Kiekvienas augalas, kurio mano dangiškasis Tėvas nesodino, bus išrautas.

14Palikite juos: jie yra akli aklųjų vadovai. Ir jei aklas veda aklą, abu įkris į griovį“.

15Tada Petras atsakydamas tarė jam: „Išaiškink mums šitą palyginimą“.

16Ir Jėzus tarė: „Ar ir jūs dar be supratimo?

17Ar jūs dar nesuprantate, kad visa, kas patenka į burną, eina į pilvą ir išmetama į išvietę?

18Bet kas išeina iš burnos, ateina iš širdies; ir tai suteršia žmogų.

19Nes iš širdies eina piktos mintys, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, piktžodžiavimai –

20šitie yra tai, kas suteršia žmogų; bet valgymas neplautomis rankomis nesuteršia žmogaus“.

21Tada Jėzus iš ten išėjo ir nuėjo į Tyro ir Sidono sritis.

22Ir štai Kanaano moteris atėjo iš tų pačių ribų ir šaukė jam, sakydama: „Pasigailėk manęs, o Viešpatie, Dovydo Sūnau; mano dukrą labai kankina velnias“.

23Bet jis neatsakė jai nei žodžio. Ir jo mokiniai atėjo ir maldavo jį, sakydami: „Paleisk ją; nes ji šaukia mums iš paskos“.

24Bet jis atsakydamas tarė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“.

25Tada ji atėjo ir pagarbino jį, tardama: „Viešpatie, padėk man“.

26Bet jis atsakydamas tarė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti ją šunims“.

27Ir ji tarė: „Tiesa, Viešpatie; betgi ir šunys maitinasi trupiniais, kurie krenta nuo jų šeimininkų stalo“.

28Tada Jėzus atsakydamas tarė jai: „O moterie, didis tavo tikėjimas: tebūna tau kaip nori“. Ir jos dukra tapo sveika tą pačią valandą.

29Ir Jėzus iš ten išėjo ir atėjo prie Galilėjos jūros; ir užėjo ant kalno ir ten atsisėdo.

30Ir didžiulės minios atėjo pas jį, turėdamos su savimi raišų, aklų, nebylių, luošų ir daug kitų, ir dėjo juos prie Jėzaus kojų; ir jis juos išgydė;

31taip, kad minia stebėjosi, matydama nebylius kalbančius, luošius sveikus, raišus vaikščiojančius ir aklus reginčius; ir jie šlovino Izraelio Dievą.

32Tuomet Jėzus pasišaukė savo mokinius ir tarė: „Man gaila tos minios, nes jau tris dienas jie pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti; ir aš nenoriu paleisti jų pasninkaujančių, kad jie nenusilptų kelyje“.

33Ir jo mokiniai jam sako: „Iš kur imti mums dykumoje tiek daug duonos, kad pasotintume tokią didžiulę minią?“

34Ir Jėzus jiems sako: „Kiek jūs turite kepalų?“ Ir jie tarė: „Septynis ir keletą mažų žuvelių“.

35Ir jis įsakė miniai susėsti ant žemės.

36Ir jis paėmė septynis kepalus bei žuvis ir padėkojo, ir laužė, ir davė savo mokiniams, o mokiniai – miniai.

37Ir jie visi valgė ir pasisotino; ir jie pririnko septynias pilnas pintines likusio prilaužyto maisto.

38Ir valgančiųjų buvo keturi tūkstančiai vyrų, neskaitant moterų ir vaikų.

39Ir jis paleido minią ir įsėdo į laivą, ir atvyko į Magdalos ribas.

← Chapter 14 Jump to: Chapter 16 →