Proverbs 1

Lithuanian Bible (Karaliaus Jokūbo Versija Lietuviškai 2012 Edition) 2012 - KJV

Jump to: Chapter 2 →

1Saliamono, Dovydo sūnaus, Izraelio karaliaus, patarlės;

2išminčiai ir pamokymui pažinti, supratimo žodžiams suvokti,

3priimti pamokymą išminties, teisingumo, teismo ir bešališkumo;

4paikiesiems suteikti gudrybės, jaunuoliui – pažinimo ir apdairumo.

5Išmintingasis išklausys ir daugiau pasimokys; ir suprantantis gaus išmintingų patarimų;

6kad suprastų patarlę ir aiškinimą, išmintingųjų žodžius ir jų paslaptingus pasakymus.

7VIEŠPATIES baimė yra pažinimo pradžia, bet kvailiai niekina išmintį ir pamokymą.

8Mano sūnau, klausyk savo tėvo pamokymo ir nepalik savo motinos įstatymo;

9nes jie bus grožio papuošalas tavo galvai ir grandinėlė aplink tavo kaklą.

10Mano sūnau, jei tave vilioja nusidėjėliai, nesutik.

11Jei jie sako: „Eikš su mumis, tykokime kraujo, slapta be priežasties sėlinkime prie nekaltojo;

12prarykime juos gyvus, kaip kapas, ir sveikus kaip tuos, kurie nužengia į duobę;

13mes rasime visokio brangaus turto, pripildysime savo namus grobio;

14savo burtą mesk tarp mūsų, vieną piniginę turėkime visi“;

15mano sūnau, nevaikščiok keliu su jais, sulaikyk savo koją nuo jų tako;

16nes jų kojos bėga į pikta ir skuba kraują pralieti.

17Tikrai veltui tiesiamas tinklas visiems paukščiams matant.

18Jie tykoja savo pačių kraujo; jie slapta tykoja savo pačių gyvybės.

19Tokie yra keliai kiekvieno, kuris godus pelno, kuris atima jo savininko gyvybę.

20Išmintis šaukia lauke; ji gatvėse ištaria savo balsą;

21ji šaukia svarbiausiose susibūrimo vietose, vartų ertmėse, mieste ji taria savo žodžius, sakydama:

22„Paikieji, kaip ilgai mylėsite paikybę? Ir kaip ilgai išjuokėjai mėgausis išjuokimu ir kvailiai nekęs pažinimo?

23Gręžkitės į mano pabarimą; štai aš jums išliesiu savo dvasią, duosiu jums pažinti savo žodžius.

24Kadangi šaukiau, o jūs atsisakėte; ištiesiau savo ranką, ir niekas nekreipė dėmesio;

25bet jūs visus mano patarimus pavertėte nieku ir nenorėjote nei vieno mano pabarimo;

26tai ir aš juoksiuosi iš jūsų nelaimės, tyčiosiuosi, kai ateis jums baimė;

27kai ateis jums baimė lyg suniokojimas ir ateis jūsų sunaikinimas kaip viesulas; kai ant jūsų užeis sielvartas ir didelis skausmas.

28Tada jie šauksis manęs, bet aš neatsakysiu; jie anksti manęs ieškos, bet neras manęs;

29todėl, kad jie nekentė pažinimo ir nepasirinko VIEŠPATIES baimės;

30jie nenorėjo nei vieno mano patarimo, jie paniekino visus mano pabarimus.

31Todėl jie valgys savo pačių kelio vaisių ir pasisotins savo pačių sumanymais.

32Nes paikųjų nusigręžimas juos nužudys ir kvailųjų klestėjimas juos sunaikins.

33Bet kas manęs klauso, tas saugiai gyvens ir bus ramus, nebijodamas pikto“.

Jump to: Chapter 2 →