Ruth 3

Lithuanian Bible (Karaliaus Jokūbo Versija Lietuviškai 2012 Edition) 2012 - KJV

← Chapter 2 Jump to: Chapter 4 →

1Tada jos anyta Naomė jai tarė: „Mano dukra, argi neturėčiau tau paieškoti poilsio, kad tau gerai klotųsi?

2O dabar, argi Boazas, su kurio tarnaitėmis buvai, nėra iš mūsų giminaičių? Štai jis šiąnakt vėtys miežius klojime.

3Taigi nusiprausk, pasitepk, apsivilk drabužį ir eik žemyn į klojimą; bet nesiduok atpažįstama tam vyrui, iki jis bus baigęs valgyti ir gerti.

4Ir bus, kai jis gulsis, įsidėmėk tą vietą, kur jis atsiguls, ir įėjusi atidenk jo kojas ir atsigulk; o jis tau pasakys, ką tau daryti“.

5Ir ji jai tarė: „Darysiu viską, ką man sakai“.

6Ir ji nuėjo žemyn į klojimą ir padarė pagal visa tai, ką jos anyta jai prisakė.

7Ir kai Boazas pavalgė, atsigėrė, ir jo širdis buvo linksma, jis nuėjo atsigulti javų krūvos gale; o ji tyliai atėjo, atidengė jo kojas ir atsigulė.

8Ir vidurnaktį įvyko, kad tas vyras išsigandęs pasisuko; ir štai moteris guli prie jo kojų.

9Ir jis tarė: „Kas tu esi?“ O ji atsakė: „Aš esu tavo tarnaitė Rūta; todėl ištiesk savo skverną ant savo tarnaitės; nes tu esi artimas giminaitis.

10Ir jis tarė: „Būk VIEŠPATIES palaiminta, mano dukra; nes tu parodei daugiau gerumo pabaigoje negu pradžioje, kadangi nenuėjai paskui jaunus vyrus, ar tai beturčius, ar turtingus.

11O dabar, mano dukra, nebijok; aš tau padarysiu viską, ko prašai; nes visas mano tautos miestas žino, kad esi dora moteris.

12O dabar, yra tiesa, kad aš esu tavo artimas giminaitis; tačiau yra giminaitis, artimesnis už mane.

13Pasilik šiąnakt, o ryte bus, jei jis tau atliks giminaičio pareigą, gerai; tegul jis atlieka giminaičio pareigą; bet jei jis tau neatliks giminaičio pareigos, tai, kaip VIEŠPATS gyvas, aš tau atliksiu giminaičio pareigą; gulėk iki ryto“.

14Ir ji gulėjo prie jo kojų iki ryto; ir ji atsikėlė, kol dar negalėjo vienas kito atpažinti. Ir jis tarė: „Tenebūna žinoma, kad moteris buvo atėjusi į klojimą“.

15Taip pat jis tarė: „Atnešk dangalą, kurį turi ant savęs, ir laikyk jį“. Ir kai ji laikė jį, jis atseikėjo šešis saikus miežių ir uždėjo tai ant jos; o ji nuėjo į miestą.

16Ir jai parėjus pas savo anytą, ji tarė: „Kas tu esi, mano dukra?“ Ir ji papasakojo jai viską, ką tas vyras jai buvo padaręs.

17Ir ji tarė: „Šituos šešis saikus miežių jis man davė; nes jis man sakė: ‘Neik tuščiomis pas savo anytą’“.

18Tada ji tarė: „Sėdėk ramiai, mano dukra, kol sužinosi, kaip tas dalykas išpuls; nes tas vyras nenurims, kol neužbaigs to dalyko šią dieną.

← Chapter 2 Jump to: Chapter 4 →