Lamentations 4

Lithuanian (LBD) 2012 (Biblija arba Šventasis Raštas)

← Chapter 3 Jump to: Chapter 5 →

1א Kaip nublanko auksas, kaip pakito aukso grynuolis! Kaip išmėtyti guli šventieji akmenys kiekviename gatvės kampe!

2ב Brangieji Siono vaikai, kadaise vertingi kaip grynas auksas, dabar laikomi moliniais indais, puodžiaus rankų darbu!

3ג Net šakalai duoda spenį žįsti savo jaunikliams, bet duktė, mano tauta, tapo žiauri, panaši į dykumos stručius.

4ד Kūdikiui liežuvis limpa prie gomurio nuo troškulio; maži vaikai prašo duonos, bet niekas nė kąsnelio jiems neduoda.

5ה Valgiusieji skanėstus guli išbadėję gatvėse; išaugintieji purpuro drabužiuose laikosi prie šiukšlyno.

6ו Kaltė dukters, mano tautos, buvo didesnė už Sodomos nuodėmę. O ji buvo sugriauta vienu akimirksniu, nepakėlus prieš ją rankos.

7ז Jos nazyrai buvo tyresni už sniegą, baltesni už pieną; jų kūnai rausvesni už koralą, safyro spalvos.

8ח Dabar jų veidai juodesni už suodžius, gatvėse jie nebepažįstami. Jų oda susiraukšlėjusi ant kaulų, išdžiūvusi kaip medis.

9ט Geriau žūti nuo kalavijo negu nuo bado. Išsenka jų gyvastis tarsi sužeistųjų, stokojant laukų derliaus.

10י Geraširdės moterys pačios išvirė savo vaikus; jie tapo joms maistu, kai duktė, mano tauta, buvo sunaikinta.

11כ VIEŠPATS išsėmė visą savo pyktį, išliejo visą degantį įniršį ir Sione užkūrė ugnį, surijusią jo pamatus.

12ל Niekada netikėjo nei žemės karaliai, nei kas nors iš pasaulio gyventojų, kad engėjas ar priešas įsiveržtų pro Jeruzalės vartus.

13מ Tai dėl jos pranašų nuodėmių ir dėl jos kunigų nusižengimų, praliejusių joje teisiųjų kraują.

14נ Aklai jie klajojo gatvėmis taip susitepę krauju, kad žmonės negalėjo paliesti nė jų drabužių.

15ס „Eikite šalin! Nešvarieji! — šaukė jiems žmonės. — Šalin! Šalin! Nelieskite!“ Todėl jie tapo bėgliais ir klajokliais, nes tautose buvo sakoma: „Čia jie daugiau nebegyvens!“

16פ Pats VIEŠPATS juos išblaškė ir į juos daugiau neatsižvelgs. Jie nerodė pagarbos kunigams nei malonės seniūnams.

17ע Akis pražiūrėjome vis laukdami pagalbos, bet veltui. Laukte laukėme tautos, kuri negalėjo mūsų išgelbėti.

18צ Mūsų žingsniai buvo sekami, nebegalėjome net savo gatvėmis vaikščioti. Artinosi mūsų galas. Mūsų dienos buvo suskaitytos, tikrai mums buvo atėjęs galas.

19ק Mus persekiojantieji buvo greitesni už padangių erelius. Jie vijosi mus per kalnus, dykumoje mūsų tykojo.

20ר Mūsų gyvasties alsavimas, VIEŠPATIES pateptasis, buvo pagautas jų spąstais, o mes apie jį sakėme: „Jo paunksmėje gyvensime tarp tautų“.

21ש Džiūgauk ir linksminkis, Edomo dukterie, gyvenanti Uco šalyje! Bet ir tau ateis taurė, tu pasigersi ir apsinuoginsi.

22ת Tavo kaltė, Siono dukterie, išpirkta, tavęs tremtyje jis daugiau nebelaikys. Bet už tavo kaltę, Edomo dukterie, jis nubaus tave, parodys tavo nuodėmes.

← Chapter 3 Jump to: Chapter 5 →