Mark 6

Lithuanian (LBD) 2012 (Biblija arba Šventasis Raštas)

← Chapter 5 Jump to: Chapter 7 →

1Išvykęs iš ten Jėzus, mokinių lydimas, parkeliauja į savo tėviškę.

2Atėjus šabui, jis pradėjo mokyti sinagogoje. Daugelis girdėdami stebėjosi ir sakė: „Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta ir kas per stebuklai daromi jo rankomis?

3Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!“ Ir jie piktinosi juo.

4O Jėzus jiems tarė: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose“.

5Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė.

6Jis stebėjosi jų netikėjimu, ėjo per apylinkės kaimus ir mokė.

7Jėzus pasišaukė pas save Dvylika ir ėmė siuntinėti juos po du. Jis davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms.

8Liepė be lazdos nieko neimti į kelionę — nei duonos, nei krepšio, nei variokų dirže,

9tik apsiauti sandalais, bet nesusivilkti dviejų palaidinių.

10Ir mokė juos: „Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kolei išvyksite.

11Jei kurioje vietovėje jūsų nepriimtų ir neklausytų, išeikite iš ten ir net dulkes nuo kojų nusikratykite, kaip liudijimą prieš juos“.

12Jie iškeliavo, ragino atsiversti,

13išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė.

14Tuo tarpu karalius Erodas išgirdo apie Jėzų, nes garsas apie jį plačiai sklido, ir žmonės kalbėjo: „Jonas Krikštytojas prisikėlė iš numirusių, ir todėl jame veikia stebuklingos jėgos“.

15Kiti tvirtino: „Jis — Elijas!“ Dar kiti sakė: „Jis pranašas, kaip ir kiti pranašai“.

16Tai išgirdęs, Erodas nutarė: „Jonas, kuriam nukirsdinau galvą, — tai jis prisikėlė!“

17Pats Erodas buvo įsakęs suimti Joną ir laikė jį sukaustytą kalėjime dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados, kurią buvo vedęs.

18Jonas mat sakė Erodui: „Nevalia tau gyventi su brolio žmona“.

19Taigi Erodiada neapkentė Jono ir troško jį nužudyti, tačiau negalėjo,

20nes Erodas Jono bijojo, žinodamas jį esant teisų ir šventą vyrą, ir todėl jį saugojo. Girdėdamas Joną kalbant, jis jausdavosi neramus, tačiau mielai jo klausydavosi.

21Proga pasitaikė, kai Erodas, švęsdamas savo gimimo dieną, iškėlė pokylį savo didžiūnams, kariuomenės vadams ir Galilėjos kilmingiesiems.

22Erodiados duktė ten įėjusi šoko ir patiko Erodui bei jo svečiams. Karalius tarė mergaitei: „Prašyk iš manęs, ko tik nori, ir aš tau duosiu“.

23Ir jis prisiekė: „Ko tik prašytum, aš tau duosiu, kad ir pusę savo karalystės!“

24Tuomet ji išėjusi paklausė savo motiną: „Ko prašyti?“ O ši tarė: „Jono Krikštytojo galvos!“

25Toji, skubiai atbėgusi pas karalių, ėmė prašyti: „Noriu, kad man tuojau duotum dubenyje Jono Krikštytojo galvą“.

26Karalius labai nuliūdo, tačiau dėl savo priesaikos ir dėl svečių nesiryžo atšaukti jai duoto pažado.

27Jis tuoj pat pasiuntė budelį ir įsakė jam atnešti Jono galvą. Šis nuėjęs nukirto Jonui kalėjime galvą

28ir atnešęs ją dubenyje padavė mergaitei, o mergaitė atidavė ją savo motinai.

29Tai išgirdę, Jono mokiniai atėjo, pasiėmė jo kūną ir palaidojo kape.

30Apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę.

31O jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“. Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti.

32Taigi jie išplaukė valtimi į negyvenamą nuošalią vietą.

33Žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis tai sužinojo. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir net pralenkė mokinius.

34Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų.

35Dienai baigiantis, prisiartino prie jo mokiniai ir prašė: „Ši vietovė tuščia, ir jau vėlyvas metas.

36Paleisk juos, kad pasklidę po aplinkinius vienkiemius bei kaimus jie nusipirktų valgyti“.

37Bet Jėzus tarė: „Tai jūs duokite jiems valgyti“. Mokiniai tada klausia: „Gal mums eiti nupirkti duonos už du šimtus denarų ir duoti jiems valgyti?“

38Jis sako: „O kiek turite duonos? Eikite ir pažiūrėkite“. Patikrinę jie atsako: „Penkis kepaliukus ir dvi žuvis“.

39Tuomet jis įsakė susodinti žmones būriais ant žalios vejos.

40Ir tie susėdo būrys prie būrio, po šimtą ir po penkiasdešimt žmonių.

41Jėzus paėmė penkis kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, palaimino, laužė duoną ir davė mokiniams, kad išdalytų žmonėms. Jis taip pat liepė visiems padalyti tas dvi žuvis.

42Visi valgė ir pasisotino.

43Jie dar pririnko dvylika pilnų pintinių duonos gabaliukų ir žuvies likučių.

44O duonos valgytojų buvo penki tūkstančiai vyrų.

45Tada Jėzus prispyrė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą prie Betsaidos, kol jis atleisiąs žmones.

46Juos atleidęs, jis užkopė į kalną melstis.

47Kai sutemo, valtis buvo ežero viduryje, o Jėzus pats vienas ant kranto.

48Matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami, nes vėjas buvo jiems priešingas, apie ketvirtą nakties sargybą jis ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi, ir buvo bepraeinąs pro šalį.

49Šie, pamatę jį einantį ežero paviršiumi, pamanė, jog tai šmėkla, ir ėmė šaukti.

50Mat visi jį regėjo ir išsigando. Bet jis tuojau juos prakalbino: „Nenusiminkite! Tai aš. Nebijokite!“

51Tada jis įlipo pas juos į valtį, ir vėjas nurimo. Mokiniai dar labiau stebėjosi,

52nes visiškai nebuvo supratę duonos stebuklo, ir jų širdis tebebuvo nenuovoki.

53Persiyrę per ežerą, jie pasiekė Genezaretą ir čia lipo į krantą.

54Jiems išlipus iš valties, žmonės tuojau pažino Jėzų,

55paskelbė visai apylinkei ir pradėjo gabenti neštuvais ligonius ten, kur girdėjo jį esant.

56Ir kur Jėzus užeidavo į kaimus, miestus ar vienkiemius, jie aikštėse guldydavo ligonius ir maldaudavo jį, kad leistų jiems palytėti bent savo drabužio apvadą. Ir kas tik jį paliesdavo, išgydavo.

← Chapter 5 Jump to: Chapter 7 →