Luke 1

Lithuanian 2012

Jump to: Chapter 2 →

1Daugelis jau yra mėginę išdėstyti raštu pasakojimą apie buvusius pas mus įvykius,

2kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai.

3Taip pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofili, sutvarkytą pasakojimą,

4kad įsitikintum tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas.

5Judėjos karaliaus Erodo dienomis gyveno kunigas, vardu Zacharijas, iš Abijos skyriaus. Jis turėjo žmoną, vardu Elzbieta, iš Aarono vaikaičių.

6Abu jie buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai vykdė visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus.

7Juodu neturėjo vaikų, nes Elzbieta buvo nevaisinga ir abu sulaukę senyvo amžiaus.

8Kartą Zacharijas ėjo pagal skyriaus eilę Dievo tarnystės pareigas, ir pagal kunigų paprotį

9burtu teko jam įžengti į Viešpaties šventovės vidų ir aukoti smilkalus.

10Smilkymo valandą lauke meldėsi visa tauta.

11Tuomet jam pasirodė Viešpaties angelas, stovintis smilkalų aukuro dešinėje.

12Pamatęs jį Zacharijas sumišo, ir išgąstis pagavo jį.

13Bet angelas jam tarė: „Nebijok, Zacharijau, tavo prašymas išklausytas. Tavo žmona Elzbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį praminsi Jonu.

14Tau bus džiaugsmas ir paguoda, ir daugelis džiaugsis jo gimimu,

15nes jis bus didis Viešpaties akyse. Jis negers vyno ir jokių svaigalų. Iš pat motinos įsčių jis bus kupinas Šventosios Dvasios

16ir daugybę Izraelio sūnų atvers į Viešpatį, jų Dievą.

17Su Elijo dvasia ir galybe jis žengs pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir įkvėpdamas neklusniems teisiųjų nusiteikimą, kad prirengtų Viešpačiui tobulą tautą“.

18Tada Zacharijas tarė angelui: „Kaip aš tai patirsiu? Aš gi jau senis, ir mano žmona nebejauna“.

19Angelas jam atsakė: „Aš esu Gabrielius, stovintis Dievo akivaizdoje. Esu atsiųstas kalbėti su tavimi ir pranešti tau šią gerąją naujieną.

20Štai tu tapsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kurią tai įvyks, nes nepatikėjai mano žodžiais, kurie išsipildys savo metu“.

21Tuo tarpu žmonės laukė Zacharijo ir stebėjosi, kad jis taip ilgai užtrunka šventovėje.

22Išėjęs jis negalėjo prakalbėti, ir jie suprato, kad jis turėjęs šventovėje regėjimą. Jis aiškinosi jiems ženklais ir pasiliko nebylys.

23Tarnystės dienoms pasibaigus, jis sugrįžo namo.

24Praslinkus kiek laiko, jo žmona Elzbieta tapo nėščia ir penkis mėnesius slėpėsi sakydama:

25„Tai Viešpats man davė; jis dabar teikėsi atimti mano pažeminimą žmonių akyse“.

26Šeštą mėnesį angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas,

27pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija.

28Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“

29Išgirdusi šiuos žodžius ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas.

30O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą!

31Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi.

32Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą;

33jis karaliaus Jokūbo namuose per amžius, ir jo karaliavimui nebus galo“.

34Marija pakláusė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“

35Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi.

36Antai tavoji giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga,

37nes Dievui nėra negalimų dalykų“.

38Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“. Ir angelas pasitraukė.

39Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą.

40Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą.

41Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios.

42Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius!

43Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!

44Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose.

45Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“.

46O Marija prabilo: „Mano siela šlovina Viešpatį,

47mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju,

48nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos,

49nes didžių dalykų padarė man Visagalis, ir šventas yra jo vardas!

50Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso.

51Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones.

52Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius.

53Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia.

54Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą,

55kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuonims per amžius“.

56Marija prabuvo pas Elzbietą apie tris mėnesius, o paskui sugrįžo į savo namus.

57Elzbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus.

58Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokią didžią malonę suteikė jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja.

59Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu – Zachariju.

60Motina pasipriešino: „O, ne! Jis vadinsis Jonas“.

61Kiti jai sakė: „Bet niekas tavo giminėje neturi šito vardo“.

62Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį.

63Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: „Jo vardas – Jonas“. Visi stebėjosi.

64Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis ėmė kalbėti, šlovindamas Dievą.

65Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius.

66Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: „Kaip manai, kas bus iš to vaiko?“ Jį tikrai globojo Viešpaties ranka.

67Kūdikio tėvas Zacharijas tapo kupinas Šventosios Dvasios ir ėmė pranašauti:

68„Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą.

69Jis pažadino gelbėtoją mums galingą savo tarno Dovydo namuose,

70kaip nuo senų senovės buvo skelbęs savo šventųjų pranašų lūpomis,

71jog mus išgelbės nuo priešų ir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia.

72Tuo jis rodo mūsų protėviams gailestingumą ir atmena savo šventąją Sandorą –

73priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui, jog leis mums,

74išvaduotiems iš priešų rankos, be baimės jam tarnauti

75per visą gyvenimą šventumu ir teisumu jo akyse.

76O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes tu eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti;

77tu mokysi jo žmones išganymą pažinti per nuodėmių atleidimą.

78Dėl širdingiausio mūsų Dievo gailestingumo mus aplankė šviesa iš aukštybių,

79kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje, kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią“.

80O kūdikis augo ir jo dvasia tvirtėjo. Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos.

Jump to: Chapter 2 →