Mark 12

Lithuanian Bible (Karaliaus Jokūbo Versija Lietuviškai 2012 Edition) 2012 - KJV

← Chapter 11 Jump to: Chapter 13 →

1Ir jis pradėjo jiems kalbėti palyginimais. „ Vienas žmogus pasodino vynuogyną, aptvėrė jį tvora, iškasė vietą vyninei, pastatė bokštą, išnuomojo jį žemdirbiams ir išvyko į tolimą šalį.

2Ir atėjus laikui jis siuntė žemdirbiams tarną, kad jis iš žemdirbių atsiimtų vynuogyno vaisių.

3O jie pagavo jį, sumušė ir paleido tuščiomis.

4Ir vėl jis pasiuntė jiems kitą tarną; o jie apmėtė jį akmenimis, sužeidė jį į galvą ir apgėdinę išsiuntė.

5Ir vėl jis siuntė kitą; o jie užmušė jį ir daugelį kitų: vienus sumušdami, kitus užmušdami.

6Todėl dar turėdamas vieną sūnų, jo labai mylimą, jis išsiuntė ir jį pas juos paskutinį, sakydamas: ‘Jie gerbs mano sūnų’.

7Bet tie žemdirbiai kalbėjo tarpusavyje: ‘Šitas yra paveldėtojas; eime, užmuškime jį, ir paveldas bus mūsų’.

8Ir jie paėmę jį užmušė ir išmetė iš vynuogyno.

9Tad ką gi padarys vynuogyno viešpats? Jis ateis ir sunaikins žemdirbius, ir duos vynuogyną kitiems.

10Ir argi jūs neskaitėte šito Rašto: ‘Akmuo, kurį atmetė statytojai, tapo kertiniu akmeniu.

11Tai buvo Viešpaties darbas, ir tai yra nuostabu mūsų akyse’?“

12Ir jie siekė jį suimti, bet bijojo tautos, nes žinojo, kad jis kalbėjo palyginimą prieš juos; ir jie paliko jį ir nuėjo.

13Ir jie nusiunčia pas jį kai kuriuos iš fariziejų ir iš erodininkų, kad sugautų jį jo žodžiuose.

14Ir kai jie atėjo, jie sako jam: „Mokytojau, mes žinome, kad tu esi teisus ir niekam nepataikauji; nes tu neatsižvelgi į žmonių asmenis, bet mokai Dievo kelio tiesoje; ar teisėta duoti duoklę ciesoriui, ar ne?

15Ar mums duoti, ar neduoti?“ Bet jis, žinodamas jų veidmainystę, jiems tarė: „Kodėl mane gundote? Atneškite man denarą, kad jį pamatyčiau“.

16Ir jie atnešė jį. Ir jis sako jiems: „Kieno tai atvaizdas ir užrašas?“ Ir jie tarė jam: „Ciesoriaus“.

17O Jėzus atsakydamas jiems tarė: „Duokite ciesoriui, kas yra ciesoriaus, o Dievui – kas Dievo“. Ir jie stebėjosi juo.

18Tada pas jį atėjo sadukiejai, kurie sako, kad nėra prisikėlimo; ir jie paklausė jo, sakydami:

19„Mokytojau, Mozė mums rašė: ‘Jei kieno brolis miršta ir po savęs palieka savo žmoną, ir nepalieka vaikų, tuomet jo brolis turi imti jo žmoną ir prikelti savo broliui sėklą’.

20Na, o buvo septyni broliai, ir pirmasis ėmė žmoną, bet mirdamas nepaliko sėklos.

21Ir antrasis ją ėmė ir mirė, ir nepaliko sėklos; ir taip pat trečiasis.

22Ir septyni ją turėjo, bet nepaliko sėklos; paskutinė iš visų mirė ir moteris.

23Todėl prisikėlime, kai jie prisikels, kurio iš jų bus ji žmona? Nes septyni turėjo ją už žmoną“.

24Ir Jėzus atsakydamas tarė jiems: „Argi jūs ne todėl klystate, kad nepažįstate nei Raštų, nei Dievo jėgos?

25Nes kai jie prisikels iš mirusių, jie nei ves, nei tekės; bet yra kaip angelai, kurie yra danguje.

26O dėl mirusiųjų, kad jie prisikelia: argi jūs neskaitėte Mozės knygoje, kaip Dievas krūme kalbėjo jam, sakydamas: ‘Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas’?

27Jis nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų Dievas; todėl jūs labai klystate“.

28Ir atėjo vienas iš raštininkų ir išgirdęs juos kartu samprotaujant bei pastebėjęs, kad jis jiems gerai atsakė, paklausė jo: „Kuris yra pirmas iš visų įsakymų?“

29Ir Jėzus jam atsakė: „Pirmas iš visų įsakymų yra: ‘Klausyk, o Izraeli, Viešpats mūsų Dievas yra vienas Viešpats;

30ir mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis’, – šis yra pirmasis įsakymas.

31O antrasis yra panašus, būtent šis: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’. Nėra kito įsakymo, didesnio už šituos“.

32Ir raštininkas jam tarė: „Gerai, Mokytojau, tu pasakei tiesą, nes yra vienas Dievas; ir nėra kito, tik jis;

33ir mylėti jį visa širdimi, visu supratimu, visa siela ir visomis jėgomis, ir mylėti savo artimą kaip save patį yra daugiau negu visos deginamosios aukos ir kitos aukos“.

34Ir kai Jėzus pamatė, kad jis atsakė protingai, jis jam tarė: „Tu netoli nuo Dievo karalystės“. Ir niekas po to nebedrįso jo klausinėti.

35Ir mokydamas šventykloje Jėzus atsakydamas tarė: „Kaipgi raštininkai sako, kad Kristus yra Dovydo Sūnus?

36Nes pats Dovydas sakė Šventąja DVASIA: ‘VIEŠPATS tarė mano Viešpačiui: Sėskis mano dešinėje, kol aš padarysiu tavo priešus tavo pakoju’.

37Taigi pats Dovydas jį vadina Viešpačiu; tai kaipgi jis yra jo sūnus?“ Ir paprasti žmonės mielai jo klausėsi.

38Ir jis kalbėjo jiems savo mokslu: „Saugokitės raštininkų, kurie mėgsta vaikščioti ilgais drabužiais ir mėgsta sveikinimus turgavietėse,

39ir pirmuosius krėslus sinagogose, ir aukščiausias vietas pokyliuose;

40kurie praryja našlių namus ir apsimesdami kalba ilgas maldas: šitie gaus didesnį pasmerkimą“.

41Ir Jėzus atsisėdo priešais iždinę ir žiūrėjo, kaip tauta meta pinigus į iždinę; ir daugelis, kurie buvo turtingi, įmetė daug.

42Ir atėjo viena vargšė našlė, ir ji įmetė dvi leptas, kurios sudaro kvadrantą.

43Ir pasišaukęs savo mokinius jis sako jiems: „Iš tiesų sakau jums, kad ši varginga našlė įmetė daugiau už visus, kurie metė į iždinę;

44nes jie visi įmetė iš savo pertekliaus; bet ji iš savo nepritekliaus įmetė viską, ką turėjo, visą savo pragyvenimą“.

← Chapter 11 Jump to: Chapter 13 →