bible
ra
🌐 Language
English
Español
Français
Deutsch
Português
Italiano
Nederlands
Русский
中文
日本語
한국어
العربية
Türkçe
Tiếng Việt
ไทย
Indonesia
All Languages
Home
/
Lithuanian
/
Lithuanian Bible (Karaliaus Jokūbo Versija Lietuviškai 2012 Edition) 2012 - KJV
/
Mark 6
Mark 6
Lithuanian Bible (Karaliaus Jokūbo Versija Lietuviškai 2012 Edition) 2012 - KJV
← Chapter 5
Jump to:
Chapter 1
Chapter 2
Chapter 3
Chapter 4
Chapter 5
Chapter 6
Chapter 7
Chapter 8
Chapter 9
Chapter 10
Chapter 11
Chapter 12
Chapter 13
Chapter 14
Chapter 15
Chapter 16
Chapter 7 →
1
Ir jis iš ten išėjo ir atėjo į savo tėviškę; o jo mokiniai sekė paskui jį.
2
Ir atėjus sabato dienai jis pradėjo mokyti sinagogoje; ir daugelis jį girdėdami stebėjosi, sakydami: „Iš kur šitas tai turi? Ir kas per išmintis, kuri jam yra duota, kad net tokie galingi darbai yra padaryti jo rankomis?
3
Argi šitas ne dailidė, Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judos ir Simono brolis? Ir argi ne jo seserys su mumis?“ Ir jie pasipiktino juo.
4
Bet Jėzus jiems tarė: „Pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje, tarp savo giminaičių ir savo namuose“.
5
Ir jis negalėjo ten daryti jokio galingo darbo, tik ant keleto sergančių žmonių jis uždėjo savo rankas ir juos išgydė.
6
Ir jis stebėjosi dėl jų netikėjimo. Ir jis ėjo aplink kaimus mokydamas.
7
Ir jis pasišaukė dvylika ir pradėjo juos siųsti po du; ir davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms;
8
ir jiems įsakė, kad jie nieko nesiimtų kelionei išskyrus lazdą: nei kelionmaišio, nei duonos, nei pinigų į pinigines;
9
bet būtų apsiavę sandalais; ir neapsivilktų dviejų marškinių.
10
Ir jis tarė jiems: „Kurioje tik vietoje jūs beįeisite į namus, ten pasilikite, kol išeisite iš tos vietos.
11
O kas tik jūsų nepriimtų ir jūsų nesiklausytų, iš ten išeidami nusipurtykite dulkes sau po kojomis kaip liudijimą prieš juos. Iš tiesų sakau jums: Sodomai ir Gomorai teismo dieną bus daug pakenčiamiau negu šitam miestui“.
12
Ir jie išėjo bei skelbė, kad žmonės turi atgailauti.
13
Ir jie išvarė daug velnių ir daugelį sergančių patepė aliejumi bei juos išgydė.
14
Ir karalius Erodas išgirdo apie jį (nes jo vardas buvo plačiai paplitęs); ir jis tarė: „Tai – Jonas Krikštytojas, prisikėlęs iš numirusių, ir todėl galingi darbai rodosi jame“.
15
Kiti sakė: „Tai yra Elijas“. O kiti sakė: „Tai yra pranašas arba kaip vienas iš pranašų“.
16
Bet kai Erodas tai išgirdo, jis tarė: „Tai – Jonas, kuriam aš nukirsdinau galvą; jis yra prisikėlęs iš numirusių“.
17
Nes pats Erodas pasiuntė ir suėmė Joną bei surišo jį kalėjime dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodijos; nes jis buvo ją vedęs.
18
Nes Jonas buvo sakęs Erodui: „Tau neteisėta turėti savo brolio žmonos“.
19
Todėl Erodija priešgyniavo jam ir norėjo jį nužudyti; bet ji negalėjo,
20
nes Erodas bijojo Jono, žinodamas, kad jis yra teisus vyras bei šventas, ir stebėjo jį; jo išklausęs, jis daug ką darė ir mielai jo klausydavosi.
21
Ir kai atėjo patogi diena, kai Erodas per savo gimtadienį suruošė vakarienę savo viešpačiams, aukštiems vadams ir Galilėjos prakilniausiems;
22
ir kai įėjo minėtos Erodijos duktė ir šoko bei patiko Erodui ir sėdėjusiems su juo, karalius tarė tai panelei: „Prašyk iš manęs, ko tik nori, ir aš tau tai duosiu“.
23
Ir jis prisiekė jai: „Ko tik iš manęs beprašysi, aš tau tai duosiu, kad ir pusę savo karalystės“.
24
O ji išėjo bei tarė savo motinai: „Ko man prašyti?“ Ir ji tarė: „Jono Krikštytojo galvos“.
25
Ir ji tuojau skubomis atėjo pas karalių ir paprašė, sakydama: „Aš noriu, kad man tuojau duotum dubenyje Jono Krikštytojo galvą“.
26
Ir karalius labai nuliūdo; tačiau dėl savo priesaikos ir dėl tų, kurie sėdėjo su juo, jis nenorėjo jos atmesti.
27
Ir tuoj pat karalius išsiuntė budelį ir įsakė, kad būtų atnešta jo galva; ir jis nuėjo ir nukirto jam kalėjime galvą.
28
Ir atnešė jo galvą dubenyje ir padavė ją tai panelei; o ta panelė padavė ją savo motinai.
29
Ir kai jo mokiniai apie tai išgirdo, jie atėję pasiėmė jo lavoną ir paguldė jį į kapą.
30
Ir apaštalai susirinko pas Jėzų ir papasakojo jam viską – ir ką jie padarė, ir ko jie mokė.
31
Ir jis tarė jiems: „Ateikite jūs vieni nuošalėn į dykvietę ir truputį pailsėkite“; nes daug buvo ateinančių bei išeinančių, ir jiems nebuvo laisvo laiko net pavalgyti.
32
Ir jie atskirai išvyko laivu į dykvietę.
33
O tauta pamatė juos išvykstant, ir daugelis jį pažinę pėsti sulėkė ten iš visų miestų, aplenkė juos ir susirinko pas jį.
34
Ir Jėzus išėjęs pamatė daug liaudies, ir dėl jų jį apėmė gailestis, nes jie buvo kaip avys, neturinčios piemens; ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų.
35
Ir dienai baigiantis pas jį atėjo jo mokiniai ir tarė: „Čia dykvietė, ir laiko jau praėjo;
36
paleisk juos, kad jie eitų į aplinkinius kiemus ir į kaimus ir nusipirktų sau duonos, nes jie neturi ko valgyti“.
37
Jis atsakydamas tarė jiems: „Jūs duokite jiems valgyti“. Ir jie sako jam: „Ar mums eiti ir nupirkti duonos už du šimtus denarų ir duoti jiems valgyti?“
38
Jis sako jiems: „Kiek turite kepalų? Eikite ir pažiūrėkite“. Ir sužinoję jie sako: „Penkis ir dvi žuvis“.
39
Ir jis įsakė jiems susodinti visus būriais ant žalios žolės.
40
Ir jie susėdo eilėmis po šimtą ir po penkiasdešimt.
41
Ir paėmęs penkis kepalus ir dvi žuvis jis pažvelgė aukštyn į dangų, palaimino, laužė kepalus ir davė juos savo mokiniams, kad išdėliotų priešais juos; ir dvi žuvis jis padalino jiems visiems.
42
Ir jie visi valgė ir pasotino.
43
Ir jie pririnko dvylika pintinių, pilnų nuolaužų ir žuvų.
44
O tų, kurie valgė iš kepalų, buvo apie penkis tūkstančius vyrų.
45
Ir tuojau jis privertė savo mokinius eiti į laivą ir pirmiau vykti į kitą pusę į Betsaidą, kol jis paleis tautą.
46
Ir kai jis juos paleido, jis nuėjo į kalną melstis.
47
Ir kai atėjo vakaras, laivas buvo viduryje jūros, o jis vienas sausumoje.
48
Ir jis matė juos vargstančius besiiriant, nes vėjas buvo jiems priešpriešis; ir apie ketvirtą nakties budėjimą jis ateina pas juos žengdamas jūra, norėdamas praeiti jiems pro šalį.
49
Bet pamatę jį einantį jūra, jie pamanė, kad tai dvasia, ir šaukė;
50
nes jie visi jį matė ir nerimavo. Ir jis tuojau prakalbo jiems, ir jiems sako: „Būkit linksmi, tai aš; nebijokite“.
51
Ir jis įlipo pas juos į laivą; ir vėjas liovėsi, ir jie didžiai buvo savyje be saiko apstulbę ir stebėjosi.
52
Nes jie neapgalvojo kepalų stebuklo; nes jų širdis buvo užkietėjusi.
53
Ir persikėlę jie atvyko į Genezareto šalį ir prisitraukė prie kranto.
54
Ir išlipę iš laivo jie tuoj pat pažino jį
55
ir apibėgo visą aplinkinį rajoną, ir pradėjo lovose gabenti sergančiuosius ten, kur girdėjo jį esant.
56
Ir kur tik jis įėjo – į kaimus ar miestus, ar kiemus, jie guldė sergančiuosius gatvėse ir maldavo jį, kad jie galėtų paliesti nors jo drabužio kraštą; ir visi, kurie jį palietė, pasveiko.
← Chapter 5
Jump to:
Chapter 1
Chapter 2
Chapter 3
Chapter 4
Chapter 5
Chapter 6
Chapter 7
Chapter 8
Chapter 9
Chapter 10
Chapter 11
Chapter 12
Chapter 13
Chapter 14
Chapter 15
Chapter 16
Chapter 7 →
All chapters:
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16