Luke 22

Lithuanian (LBD) 2012 (Biblija arba Šventasis Raštas)

← Chapter 21 Jump to: Chapter 23 →

1Buvo arti Neraugintosios duonos šventė, vadinama Velykomis.

2Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai ieškojo būdo nužudyti Jėzų, tačiau bijojo liaudies.

3O šėtonas įėjo į Judą, vadinamą Iskarijotu, vieną iš Dvylikos.

4Tas nuėjęs tarėsi su aukštaisiais kunigais ir sargybos viršininkais, kaip jį išduoti.

5Šie apsidžiaugė ir sutarė duoti jam pinigų.

6Judas apsiėmė ir pradėjo ieškoti progos išduoti jiems Jėzų taip, kad minia nesužinotų.

7Taip atėjo Neraugintosios duonos diena, kada reikėjo pjauti Velykų avinėlį.

8Jėzus pasiuntė Petrą ir Joną, liepdamas: „Eikite ir paruoškite mums Velykų vakarienę“.

9Jie paklausė: „O kur norėtum, kad mes paruoštume?“

10Jis atsakė: „Štai jums įeinant į miestą, jus pasitiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Eikite paskui jį iki tų namų, į kuriuos jis užsuks,

11ir sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas prašė paklausti: Kur menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę?’

12Ir jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį su baldais. Tenai ir paruoškite“.

13Nuėję jie rado viską, kaip Jėzus buvo sakęs, ir parengė Velykų stalą.

14Atėjus metui, Jėzus sėdo su apaštalais prie stalo.

15Ir tarė jiems: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas.

16Sakau jums, nuo šiol aš daugiau jos nebevalgysiu, kolei ji išsipildys Dievo karalystėje“.

17Paėmęs taurę, jis padėkojo ir tarė: „Imkite ir dalykitės.

18Sakau jums, nuo šiol aš nebegersiu vynuogių vaisiaus, kolei ateis Dievo karalystė“.

19Ir paėmęs duonos, jis padėkojo, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui“.

20Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas.

21Bet štai mano išdavėjo ranka yra kartu su manąja ant stalo.

22Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip jam nustatyta, bet vargas tam žmogui, kuris jį išduoda!“

23Tuomet apaštalai pradėjo teirautis vienas kito, kas gi iš jų galėtų šitai padaryti.

24Tarp jų kilo ginčas, kuris iš jų galėtų būti laikomas didžiausiu.

25Bet Jėzus jiems pasakė: „Pagonių tautų karaliai engia jas ir jų valdovai liepia vadinti save geradariais.

26Jūs taip nedarykite. Kas vyriausias tarp jūsų, tebūnie tarsi mažiausias, o viršininkas tebūnie lyg tarnas.

27Katras yra vyresnis — kuris sėdi už stalo ar kuris jam patarnauja? Argi ne tas, kuris sėdi?! O aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja.

28Jūs ištvėrėte su manimi mano išbandymuose,

29todėl aš jums skiriu valdyti karalystę, kaip ir man yra ją skyręs Tėvas.

30Mano karalystėje jūs valgysite ir gersite už mano stalo ir sėdėsite sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių.

31Simonai, Simonai! Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius.

32Bet aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų; o tu sutvirtėjęs stiprink brolius!“

33Petras atsiliepė: „Viešpatie, aš pasiruošęs kartu su tavimi eiti ir į kalėjimą, ir į mirtį!“

34Bet Jėzus atsakė: „Sakau tau, Petrai: dar gaidžiui šiąnakt nepragydus, tu tris kartus išsiginsi mane pažįstąs“.

35Jis paklausė juos: „Ar jums ko nors trūko, kai aš jus buvau išsiuntęs be piniginės, be krepšio ir be apavo?“ Jie atsakė: „Nieko netrūko“.

36Tada jis tęsė: „Dabar, kas turi piniginę, tepasiima ją, taip pat ir krepšį, o kas neturi kalavijo, teparduoda apsiaustą ir tenusiperka.

37Sakau jums, manyje privalo išsipildyti, kas parašyta: Jis bus priskaitytas prie piktadarių; tai, kas man nustatyta, jau eina į pabaigą“.

38Apaštalai tarė: „Viešpatie, štai čia pora kalavijų“. Jis atsakė: „Gana!“

39Išėjęs iš ten, Jėzus savo įpročiu pasuko į Alyvų kalną. Įkandin nuėjo ir mokiniai.

40Atėjus į vietą, jis įspėjo: „Melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą!“

41Jis atsitolino nuo jų maždaug per akmens metimą ir atsiklaupęs ėmė melstis:

42„Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“

43Jam pasirodė iš dangaus angelas ir jį sustiprino.

44Mirtino sielvarto apimtas, jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn.

45Atsikėlęs po maldos, jis atėjo pas mokinius ir rado juos iš liūdesio užmigusius.

46Jis tarė jiems: „Kodėl miegate? Kelkitės ir melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą!“

47Jam bekalbant, pasirodė būrys, o priekyje ėjo vienas iš Dvylikos — Judas. Jis prisiartino prie Jėzaus jo pabučiuoti.

48Jėzus jam tarė: „Judai, pabučiavimu tu išduodi Žmogaus Sūnų?“

49Jėzaus bičiuliai, matydami, kas bus, paklausė: „Viešpatie, gal kirsti kalaviju?“

50Vienas iš jų puolė vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam dešinę ausį.

51Bet Jėzus sudraudė: „Liaukitės! Gana!“ Ir, palietęs tarno ausį, išgydė ją.

52Atėjusiems jo suimti aukštiesiems kunigams, šventyklos apsaugos viršininkams ir seniūnams jis pasakė: „Ar aš koks plėšikas, kad išėjote prieš mane su kalavijais ir vėzdais?!

53Kai būdavau kasdien su jumis šventykloje, jūs nepakėlėte prieš mane rankos. Taip! Dabar atėjo jūsų valanda, tamsybių siautėjimas“.

54Suėmę Jėzų, jie nusivedė jį ir atvedė į vyriausiojo kunigo rūmus. Petras sekė iš tolo.

55Kiemo viduryje žmonės susikūrė ugnį ir susėdo ratu. Petras atsisėdo kartu.

56Viena tarnaitė, pamačiusi jį sėdintį prieš šviesą, įsižiūrėjo ir pasakė: „Ir šitas buvo kartu su juo“.

57Bet jis išsigynė: „Moterie, nepažįstu jo!“

58Netrukus kažkas kitas, jį pamatęs, tarė: „Ir tu esi iš jų“. Petras atkirto: „Ką tu, žmogau! Tik jau ne aš!“

59Maždaug po valandos dar kažin kas ėmė atkakliai tvirtinti: „Tikrai šitas buvo su juo! Juk jis galilėjietis!“

60Petras atsakė: „Žmogau, aš nesuprantu, ką tu sakai“. Ir tuoj pat, dar jam kalbant, pragydo gaidys.

61Tuomet Viešpats atsigręžė ir pažvelgė į Petrą. Petras atsiminė jam pasakytą Viešpaties žodį: „Dar gaidžiui nepragydus, šiandien tu tris kartus manęs išsiginsi“.

62Jis išėjo laukan ir karčiai pravirko.

63Jėzų saugantys vyrai tyčiojosi iš jo ir mušė.

64Uždengę jam akis, jie klausinėjo: „Pranašauk, kas tave užgavo!“

65Ir visaip kitaip įžeidinėjo jį.

66Rytui išaušus, susirinko tautos seniūnai, aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai. Jie atsivesdino Jėzų į savo tarybą

67ir reikalavo: „Jei tu Mesijas, tai prisipažink mums!“ Jėzus atsiliepė: „Jeigu jums ir pasakysiu, vis tiek manim netikėsite,

68o jei paklausiu, man neatsakysite.

69Tačiau nuo šio meto Žmogaus Sūnus sėdės Dievo Galybės dešinėje“.

70Tada jie visi sujudo klausti: „Tai tu esi Dievo Sūnus?“ O jis atsakė: „Jūs pasakėte, kad Aš Esu!“

71Tuomet jie tarė: „Kam dar mums liudytojai?! Mes girdėjome iš jo paties lūpų!“

← Chapter 21 Jump to: Chapter 23 →